Vladas Karatajus

„Karatajus - koloristas, tikintis beribėmis spalvų galimybėmis. Subtilus spalvos pojūtis, gebėjimas portretuose, peizažuose ir natiurmortuose panaudoti jos ekspresyvumą ir dekoratyvines galimybes dera su subtiliu kompozicinės darnos, paveikslo struktūros pojūčiu. Portretiškumas, natūralumas, koloristika ir kompozicijos darna - tai keturios pagrindinės kategorijos, apibūdinančios menininko kūrybą."

„Vladas Karatajus - lietuviškos tapybos mokyklos, turinčios gilias istorines šaknis, atstovas, plėtojantis realistinio portreto tradicijas. Būtent portreto žanras, atskleidęs beribes realybės pažinimo galimybes, savitai pažymėjo visą dailininko kūrybos kelią."

„Gamta ir jos grožis - vienas pagrindinių dailininko įkvėpimo ir kūrybinio atsinaujinimo šaltinių, traukos objektas, todėl svarbią vietą jo kūryboje užima peizažai ir natiurmortai. Juose taikomi realizmo principai, bet veržimasis prie gamtos niekada nenuvedė dailininko iki grynojo natūralizmo."

„Vladas Karatajus visada ištikimas gamtai, žmogui ir sau. Dailininkas per penkis kūrybos dešimtmečius neprarado domėjimosi neišsemiamu žmogaus vidiniu pasauliu ir beribėmis meninio pažinimo galimybėmis. Tai vienas žymiausių XX a. Lietuvos tapytojų, kūrybos prasmės ieškojęs portreto, peizažo ir natiurmorto žanre."

Grivačiauskaitė, Airida. Vladas Karatajus. Tapyba. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005

Studijoje 1995 m.

Su studentais 1979 m.

Dokumentinis filmas „Dailininkas Vladas Karatajus" iš ciklo "Menininkų portretai" 2012 m. Autoriai Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius

„Būna laimingų valandų, bet dažniausiai jos ateina, kai laikai rankoje teptuką. Ne kavinėje... Kai ateina gal įkvėpimas ar kaip, tada jauti, kad esi laimingas, tada gera dirbti, o iš kur ateina spalvos, kaip jos sukimba, kartais nė nežinai."

„Dailininko portretuose ir peizažuose visada matome aiškią kūrinio struktūrą. Portreto samprata čia neatskiriamai susijusi su vaizduojamojo objekto pobūdžiu. Svarbu modelio išorės panašumas, psichologijos ypatybės, mėgiamos būsenos. Aplinka apibendrinta, jos dekoratyvi spalvinė improvizacija papildo portretuojamojo charakterį, padeda suvokti jo gyvą, judrų ar melancholinį temperamentą, prigimties ar socialinės bei profesinės veiklos padiktuotą elgesio būdą.“

„Pagrindinę jo interesų kryptį nusako nuolatinis domėjimasis psichologinio portreto problemomis. Šioje srityje jis ilgai buvo nepralenkiamas meistras, taikliai pastebintis būdingiausias žmogaus charakterio savybes. Tokie yra menotyrininkų S. ir B.Budrių (1964), K.Morkūno (1967), V.Kisarausko (1969), J.Kuzminskio (1970-1971), F.Bieliausko (1971), K.Būgos (1979), G.Jokūbonio (1982), K.Bogdano (1985) ir kitų portretai. Kiekvienas iš šių paveikslų tarsi atveria vaizduojamos individualybės psichologinį kodą, kurio pasireiškimą tapytojas įžiūri ne tik veide, bet ir visoje žmogaus figūroje, jo povyzoje, judesio energijoje. Psichologiškai motyvuota ir visa plastinė paveikslo sandara: kompozicinė, ritminė, spalvinė. Prasmingai skamba figūros erdvėje, natūrali aplinka supoetinta dekoratyviniu kolorito žaismingumu, atskirų elementų pusiausvyra ir kaskart kita, bet visada vieninga spalvinių kontrastų harmonija.“

„Ypatingą vietą užima nuotaikos portretai, kuriuose gyva įkvėpimo dvasia, dailininko subjektyvus jausmas. Čia netikėtai atsiveria pasiilgusi tyro džiaugsmo ir linkusi į svajingą melancholiją autoriaus asmenybė. Juose stipriau juntamas dailininko nuoširdumas, nesukaustyta racionalaus meno paslapčių žinojimo žmogiška šiluma. Čia subtiliau prasiskverbta į modelio pergyvenimų pasaulį. Matyt, neatsitiktinai geriausių kūrinių objektu tapo artimųjų portretai, kurių psichologijos vingiai itin jaudina menininką. Tai dukters portretai: „Viktutė“ (1962), „Dukters portretas“ (1971) ir „Vakaras“ (1983).“

Tumėnienė, Nijolė. Vladas Karatajus. Dailė 28. Vilnius, Vaga, 1989

„Dailininkas V. Karatajus labiausiai išgarsėjo portretais. Nedaug XX a. Lietuvos dailėje buvo portretistų, matyt, todėl, kad egzistuoja tam tikri psichologiniai barjerai tarp dailininko ir modelio, kuriuos ne kiekvienas sugeba peržengti."

„... jis nepasitenkindavo vien tik portretuojamojo atvaizdavimu, visada stengėsi surasti originalią kompoziciją, išskirtinį spalvinį sprendimą, kurie išreikštų ne tik vaizduojamojo žmogaus charakterį, bet siekė, kad paveikslas būtų skambus, dekoratyvus. Vis dėlto laisviausiai V. Karatajus jausdavosi tapydamas peizažus, natiurmortus: čia nereikėdavo ieškoti kompromisų, galėjo tapyti taip, kaip jautė, kaip norėjo –­ būtent peizažuose ir natiurmortuose atsiskleidžia dailininko lyrizmas, tikėjimas meno misija, siekis per tapybą kurti tobulesnį pasaulį."

Skudutis, Mindaugas. Vladas Karatajus (1925–2014), mano mokytojas. Literatūra ir menas, Nr 3472/18 (2014-05-02)

Vladas Karatajus gimė 1925 m. Vilkaviškyje. 1946-1952 m. studijavo Lietuvos Valstybiniame dailės institute (Vilniaus Dailės akademija). 1952-1992 m. jame dėstė tapybą ir kompoziciją. 1965 m. suteiktas docento vardas. 1968-1979 m. VDI tapybos katedros vedėjas. 1972 m. - nusipelnęs meno veikėjas. 1975 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1976 - valstybinės premijos laureatas. 1985 suteiktas liaudies dailininko vardas.

1967 m. Vladas Karatajus parašė ir išleido vadovėlį „Tapybos technika“.

Dailininkas surengė apie 100 grupinių ir personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbai įvertinti daugeliu premijų ir apdovanojimų. Menininko kūrinių įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai, privatūs kolekcininkai. Apie Vlado Karatajaus kūrybą ne kartą rašyta periodinėje spaudoje. Jo kūriniai reprodukuoti daugelyje meno albumų, rodyti televizijos laidose apie meną.

2005 m. išleista didesnės apimties knyga apie tapytojo kūrybą - Vladas Karatajus. Tapyba.

Šiame tinklapyje rodoma tik nedidelė dalis jo kūrybinio palikimo. Daugiausia tai kūriniai iš dailininko šeimos archyvo ir Vilniaus dailės muziejuje saugomi tapybos darbai.

Tinklapio tapybos darbų galerija nuolat atnaujinama.

tapytojas, profesorius

Dokumentinio filmo kūrimo metu

Sodyboje 2009 m.

Su studentais 1987 m.

Dailės institute

Studijoje 2009 m.

„Šiandien Lietuvoje nedaug esama dailininkų, kurie tapo gamtoje. Karatajus vengia deformacijos, šokiruojančios išraiškos, jis kuria harmoningą meną. Dailininkas – tikras lyrikas. Jo paveikslai yra lyg eilėraščiai, rašomi gamtoje: čia rasi pavasario žalumos, rudens aukso, išsiskleidusių gėlių žiedų, bet nepamatysi jokių civilizacijos pėdsakų. Karatajus tarsi atsiriboja nuo miesto, technikos pasaulio. Jo paveikslų pasaulis – vaiskus rudens dangus, gyvenimo pilnatve alsuojanti žalia vasaros pieva.”

Stasiulevičius Aloyzas. Paveiksluose gamtos ir kasdienybės grožis, Lietuvos žinios Nr.264, 2005

(1925-2014)